Jupiterio fizinės savybės
Jupiterio, kaip dujinės planetos, savybė, kad jis neturi kieto paviršiaus, yra viena iš pagrindinių jo fizinių charakteristikų, kuri skiria jį nuo uolieninių planetų. Ši savybė turi įtakos daugeliui aspektų, nuo atmosferos struktūros iki planetos vidinės sandaros ir dinamikos.
Struktūra
Jupiterio diagrama: Wikimedia: Jupiter diagram.svg
Istoriškai Jupiterio susidarymas buvo diskutuojamas, o teorijos teigė, kad jis susiformavo arba iš kietojo branduolio, arba tiesiogiai iš protoplanetinio disko. Tačiau naujausi „Juno“ misijos duomenys rodo, kad Jupiteris turi išsklaidytą iš sunkiųjų elementų sudarytą branduolį, besitęsiantį iki 50% jo spindulio ir galimai susidariusį akrecijos metu arba po smarkaus smūgio.
Jupiterio vidinę struktūrą sudaro metalinio vandenilio sluoksnis ir regionas, kuriame vandenilis yra superkritinio skysčio būsenos, todėl ribos tarp skystosios ir dujinės fazių nyksta. Gilesni sluoksniai gali būti panašūs į skysto vandenilio ir kitų superkritinių skysčių vandenyną.
Jupiterio viduje temperatūra ir slėgis didėja link centro, o šerdies temperatūra siekia iki 20000K (Kelvinų). Šie atradimai praturtina mūsų supratimą apie dujinių milžinių dinamiką ir planetų formavimosi teorijas.
Masė ir dydis
Jupiterio is Žemės palyginimas. Wikimedia: Jupiter, Earth size comparison.jpg
Jupiterio, didžiausios Saulės sistemos planetos, masė yrs milžiniška. Ji sveria maždaug 1,898 × 10^27 kilogramų, t. y. maždaug 317,8 karto daugiau nei Žemė. Ši milžiniška masė sudaro daugiau nei du trečdalius visos Saulės sistemos planetų masės kartu sudėjus. Didelė Jupiterio gravitacinė įtaka vaidina didelį vaidmenį formuojant planetų orbitas ir asteroidų juostų struktūrą.
Pagal dydį Jupiterio ekvatorinis skersmuo tęsiasi apie 142984 km, taigi jis maždaug 11 kartų platesnis už Žemę. Toks didžiulis skersmuo reiškia, kad Jupiterio tūris yra pakankamai didelis, kad jame tilptų daugiau kaip 1300 Žemių. Jupiterio dydis ne tik pabrėžia jo dominavimą mūsų Saulės sistemoje, bet ir daro įtaką įvairiems kitiems joje vykstantiems procesams ir reiškiniams.
Magnetosfera
Jupiterio magnetosfera - didžiausia ir galingiausia Saulės sistemoje. Ji driekiasi iki septynių milijonų kilometrų Saulės link ir beveik siekia priešinga kryptimi esantį Saturną. Šis milžiniškas magnetinis laukas, kuris yra stipresnis ir platesnis už Žemės magnetinį lauką, pirmą kartą buvo aptiktas per radijo spinduliuotę XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje, o 1973 m. jį tiesiogiai stebėjo „Pioneer 10“. Šis magnetinis laukas, kurį sukuria elektros srovės išoriniame Jupiterio skysto metalinio vandenilio branduolyje, sąveikauja su Jupiterio mėnulio Io ugnikalnių emisijomis, sudarydamas sudėtingą ir dinamišką sistemą. Io plazma, priversta suktis kartu su Jupiteriu, apkrauna magnetinį lauką, ištempdama jį į blyną primenantį magnetodiską, kurį pirmiausia formuoja vidinės jėgos, o ne išoriniai Saulės vėjai, todėl jis labai skiriasi nuo Žemės magnetosferos.
Ši didžiulė magnetosfera ne tik sudaro barjerą Saulės vėjams, bet ir sulaiko bei pagreitina daleles, sudarydama radiacijos juostas, daug intensyvesnes už Žemės Van Alleno juostas. Šios juostos sąveikauja su Jupiterio mėnulių ir silpnos žiedų sistemos cheminėmis ir fizikinėmis savybėmis ir jas keičia. Dėl tokios sąveikos prie ašigalių susidaro stiprus auroralinis spinduliavimas ir Jupiteris tampa nedideliu radijo pulsaru. Tačiau šios radiacijos juostos kelia rimtą pavojų kosminiams laivams ir kelia didelį susirūpinimą būsimoms pilotuojamoms misijoms į Jupiterio sistemą, todėl būtina atlikti tolesnius tyrimus ir sukurti pažangias apsaugos technologijas kosmose.
Jupiterio radiacija. Wikimedia: Jupiter Radiation sign 02-Nasa Reference.jpg